Pats esu renginių vedėjas jau dvylika metų, ir per tą laiką mačiau įvairių vestuvių – nuo modernių iki senoviškų, nuo užsienietiško stiliaus iki pačių žemiškiausių, lietuviškų. Bet kai tenka vesti šventę Žemaitijoje – širdis suvirpa kitaip.

Aš pats augau Plungėje, mažame, bet savo dvasią turinčiame miestelyje. Žemaitiška kalba – mano vaikystės fonas: ją girdėjau namie, turguje, kieme. Ji – ne vien kalba, o visas gyvenimo jausmas. Todėl man visada gera, kai poros, planuodamos vestuves, pasako:

„Tave renkamės, nes žinom – kalbi žemaitiškai, būsi sąvas.“

Ir tas „sāvas“ man labai brangus. Nes jis reiškia, kad būsi ne tik vedėjas, bet ir sąvas vienoje svarbiausioje žmonių šventėje – vestuvėse Pamenu vienas vestuves – Telšių rajone. Ceremonija buvo oficiali, viskas tvarkingai, bendrine kalba. Bet vakare po pirmo šokio jaunikis tyliai priėjo ir sako:

„Žiną kon… davai nu dabar rukoukys tik žemaitišką. Vėsi jau čia savi”

Ir nuo tos akimirkos šventė tiesiog atsidarė. Tarsi visi pajuto, kad kalbėdami sava kalba – jie tikresni. Todėl man žemaitiška kalba vestuvėse – tai ne stilius ar mada. Tai būdas sujungti kartas, būti savimi ir švęsti taip, kaip šventė mūsų seneliai – su širdimi, o ne pagal scenarijų.

Žemaičių tarmė, kaip ir daugelis kitų Lietuvos tarmių, po truputį traukiasi iš privačių švenčių. Šiuolaikinėse vestuvėse dažnai vyrauja profesionalūs vedėjai, muzikiniai scenarijai, standartizuotos kalbos – viskas daroma „universaliai“, kad suprastų visi. Ir nors šventės vyksta Žemaitijoje, pati žemaitiška kalba neretai lieka užkulisiuose.

Tačiau yra ir kita pusė. Tarmė dar gyva, ypač tarp vyresnių giminaičių. Ji natūraliai skamba prie stalo, sveikinimuose, tostų metu. Net jei vedėjas kalba bendrine kalba, močiutės ar vyresnio amžiaus žmonės tikrai pasakys:

“Nu Laurinieli, kuo čia esi įsivaizdinės, rokoukys žemaitiška, neišsidirbiniek”

Be to, vis dažniau jaunieji patys renkasi įtraukti tarmę į vestuvių programą – per muziką, kalbas ar net oficialų ceremonijos vedimą. Tai tampa sąmoningu sprendimu – parodyti, iš kur esi kilęs, ką nori išsaugoti.

Taigi, atsakymas būtų toks:
🔹 Žemaičių kalba vestuvėse nebedominuoja, kaip kadaise,
🔹 tačiau ji vis dar gyvuoja – dažniausiai kaip autentiškas, širdį virpinantis akcentas.
🔹 O kai kada – net kaip pagrindinis šventės tonas, ypač jei pora sąmoningai to nori.